Keiksmažodžiai - minčių liga, kuria sergame
2016-08-15 14:30:22 | VyriškumasZdarova, na***i, ką tu b**t?
Ai, pas mane irgi tas pats š***as, karoče, bispridielas ir tiek. Vakar variau į Gariūnus, norėjau nusipirkt porą maitniko obodų, nuėjau pas vieną lochelį, o tas pridurkas sako, kad atiduotų man juos už Darių ir Girėną. Nu p***diec b**t, ach***l jis gal?
…
Tokią kalbą perskaičius su kuo labiau asocijuotumėt tokį tekstą – su vyru ar su moterim? Greičiausiai su vyru, nors būna ir išimčių (dėl ko labai labai gaila). Kadangi pats esu vyras, mane tai irgi liečia ir pastaruoju metu apie tą lietimą labai susimąsčiau.
Iš tikro, keiksmažodžiai yra kažkas tokio, kas net pats nesuvoki kaip, bet kaip tinklas apgaubia smegenis ir net nepajunti kaip pradeda skverbtis į kalbą. Ypač kai pikta, kai kalbi su kokiu žmogum, kuris daugiau keikiasi, kai nustembi. Ypač įdomūs atvejai būna, kuomet nustembi ir iš tos nuostabos jausmingai ištari: „eiiiina naaa***ui” arba dar vaizdingesnis: „pi***daaaa”.
Keiksmažodžiai, sakyčiau, yra kažkokia lengva leksikoninė liga, kuri kimba kaip gripas – nepajunti kaip prasideda, sergi, paūmėja, o po to kažkaip atsitinka, kad susimąstai, jog jau per daug ir pradedi gydytis mintimis (gaila, kad tikro gripo atveju minčių nepakanka :D).
Man pačiam labai jaučiasi paūmėjimai ir atslūgimai, tačiau tuo segu nuolat. Ypač paūmėja kai kažkas stipriai nesiseka kelias dienas iš eilės, savaites, mėnesius (laimei, dar neteko sirgti)...
Visas tas keikimasis ir susimąstymas kaip tai yra iš vienos pusės kvaila, sukėlė mintis ir smalsumą pasidomėti išvis kaip atsirado tie keiksmažodžiai ir kodėl jie labiau prilimpa vyrams, o ne moterims.
Pradėjau skaitinėtis ir radau vieną blog‘o straipsnį, kuriame yra aprašytos kelių keiksmažodžių atsiradimo istorijos. Pavyzdžiui, žodis (parašysiu kabutėse ir tikėsiu, jog tokiu būdu jis nereikš viešo keitimosi) „Šūdas“. Straipsnyje kalbama apie jo anglišką versiją „Shit“. Šis žodis atsirado jau prieš 1000 metų ir iš pradžių buvo tariamas kaip „Shitte“.
Žodis „Fuck“, kuris lietuvių kalboje vargu ar gali būti išverstas. Anglų kalboje jis taip pat turi begalę reikšmių ir vartojimo būdų. Įdomiausia, kad kartais mes, lietuviai, vartojame net ne savo kalba, o originalų šį žodį.
Rašoma, kad šis žodis kilo maždaug 15-ame amžiuje iš vokiečių kilmės kalbų. Jį buvo stipriai draudžiama vartoti ir rašyti, todėl yra labai mažai rašytinių šaltinių, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti kilmės pradžią.
Kitų žodžių čia jau nebepercituosiu, kad šis įrašas nepavirstų keiksmažodžių gidu, išverstu į lietuvių kalbą. Bet jau ir iš poros pavyzdžių aišku – keiksmažodžiai seni kaip gyvenimas, tik kodėl jie taip paplito ir kodėl žmonėms jų taip reikia, kodėl, atrodo, vyriška kalba yra dalinai vyriška su keiksmažodžiais.
Keletas šaltinių rašo, jog keiksmažodžiai savo esme yra susiję su tabu – tuo, apie ką viešai nekalbama, kas yra amoralu arba įžeidžiančio. Tačiau senesniais laikais keiksmažodžiai buvo ir šiek tiek švelnesni. Kai kurių gal net ir nepalaikytum keiksmažodžiu:
Kad tu prasmegtum,
Po paraliais,
Rupūs miltai,
Po šimts pypkių,
Rūta žalioji,
Avigalvi, tu,
Kad tave žaltys,
Kad tave varnos sulestų,
Kad tave šunys,
Eik tu po galais,
Kad tau akys ant kaktos iššoktų,
Slėpkis po lapais,
Nesapnuok stovėdamas ,
Kad tau balandis ant galvos.
Deja, nebe tie laikai. Dabar greičiau apsijuokti gali pavartodamas vieną iš šių posakių, nei kad pasirodyti normaliu. Įsivaizduokim situaciją, atvažiuoji į auto servisą (čia tikrai nesakau, kad servisai yra keiksmažodžių irštva, tačiau ten tikrai jų apsilanko..) ir koks meistras atsukinėdamas varžtą pradeda burnoti: „po šimts pypkių, avigalvi tu – atsisuk. Nu kad tave kur šunys. Kad tau balandis ant galvos už tokį užrūdijimą...“ :D
O ką mums duoda keikimasis? Emocinę iškrovą? Padaro kalbą vaizdingesne? Padaro kalbą labiau suprantama? Aš nesugalvoju nei vieno pliuso. Bet tada kodėl tą darau? Nežinau. Kaip kad rašiau – smegenys apsivelia ir nejučiom tiesiog pradeda sprūsti žodžiai.
Klausant kitų vaikinų, ypač paauglių, atrodo, kad jie kažką kalba, o bendraamžiai nelabai supranta. Bet va – nusikeiki ir jau viskas pasidaro aišku, lyg tai būtų kalbos emocinis apvalkalas. Duosiu pavyzdį:
- Mokytoja man parašė 4-ertą, nekažką.
Toks sakinys skambėtų kaip paprastas sakinys, iš kurio aišku, jog kažkam nepasisekė. Tačiau sakant taip:
- Kū**a, mokytoja parašė sup***ą 4-ertą, nekažką.
Skamba daug dramatiškiau. Atrodo, lyg tik taip būtų galima pajausti emocinę paauglio pasaulio pusę. Liūdna.
Liūdna ir dėl paauglių, liūdna, kad ir aš pats mintyse (o labiausiai liūdna, kada ir ne mintyse) kartais nusikeikiu, kuomet mano rašomas kodas neveikia taip, kaip jis turi pagal savo intenciją veikti.
Mąstydamas kaip atsikratyti keiksmažodžių prieš kokius 6 metus, kuomet dar buvau mokykloje, sugalvojau padaryti tokį dalyką: kiekvieną dieną į telefoną užsirašydavau kiek keiksmažodžių per dieną pasakiau. Rimtai. Tik nusikeikdavau, pasiimdavau telefoną ir pasumuodavau skaičių. Buvo net tokių atvejų, kada koks klasiokas man sako: neužsižymėsi? Sakau: ko? Keiksmažodžio, gi ką tik nusikeikei.
Taip, būdavo, kad net nebepajusdavau keiksmažodžių.
Tą rašymą dariau maždaug 2 savaites ir po jų viską suvedžiau ir pamačiau kaip viskas pasikeitė. Pirmąsias dienas nusikeikdavau po maždaug 65 kartus. Po trijų dienų viskas krito iki kokių 20, kol galiausiai sumažėjo iki kelių nepraustažodžių per dieną. Visai geras būdas mesti keiktis, o dar ir įdomus savo skaičiais. Tačiau tam reikia turėti galimybes ir daug noro, kad po kiekvieno keiksmažodžio traukti telefoną ar lapelį ir užsirašyti.
Dabar man padeda nebe lapeliai, o susimąstymas. Mano žiniomis, psichologijoje taikomas toks principas – kad pacientas pirmiausia turi atrasti, jog turi psichologinę problemą, ją pripažinti ir norėti gydytis. Iš to yra parašytas net ir „Kiek žmonių reikia, kad pakeistų lemputę“ stiliaus anekdotas:
- Kiek psichologų reikia, kad pakeistų elektros lemputę?
- Vieno, tačiau lemputė turi norėti keistis.
Man pačiam padeda pripažinimas, kad turiu bėdą, kad tai daro mane mužikišku ir kad reikia kažką keisti. Tada pradedu pastebėti savo keiksmus, pradedu jais bjaurėtis ir juos mažinti.
Paskutinis aspektas, apie kurį noriu pakalbėti – kodėl vyrai keikiasi daugiau nei moterys.
Jei iš tikro – atsakymo neturiu, bet norėčiau turėti. Tikrai neįsivaizduoju. Ar moterys yra pakantesnės, ar jose daugiau gėrio, ar jos bijo atrodyti mužikiškos, ar jos keikiasi tik mintyse. Gal viskas viename. Bet tiesa yra viena – keiksmažodžiai labiausiai limpa mums – vyrams. Ar tai prideda vyriškumo – viliuosi, jog nėra vyro, manančio, kad keikdamasis atrodo kiečiau. Aš pats niekada nesididžiuoju keikdamasis, nors žinau, kad tai darau. Ir visi, kurie mane pažįstat ir dabar šitai skaitot – žinokit, kad tikrai nesididžiuoju nei vienu savo pasakytu keiksmažodžiu ir kad dažnai prasikeikęs susimąstau, kad nevertėjo ir kad vis dar sergu tuo gripu, kuriuo vis per nosį traukčioju keiksmažodžius.
Na**i tuos visus na**i, cmon, chebra, išsivalykim kalbą, išmokim kitų jaustukų. Tikrai mums tie purvini žodžiai neprideda nei solidumo, nei išprusimo, nei etikos, nei pagarbos, nei vyriškumo. Jie nieko neprideda – jie tik užteršia kalbą, garsą ir kitų žmonių mintis. Daugiau nieko. Juose tiek pat vertės, kiek cigaretės dūmuose.
O jei nuvarius mašiną į servisą koks nors darbuotojas pradės sakyti ką nors panašaus į „tai bl*t, prichodnyką (šiaip tai nežinau ar toks žodis ką nors reiškia :D) taisei prieš tai ar ne, na***i?” atsakykit: “o neišeitų kalbėt lietuviškai“? :D
Gerų reikalų, vyrai.
Panašūs įrašai
Ką vairuoji - toks vyras ir esi
Automobiliai. Greitis. Variklio garsas. Prasikuisimas visą dieną prie kokios nors vienos detalės keitimo, bet geras jausmas, kai žinai, kad ...
Kam vyrui reikalinga moteris?
Skaityta 2834 kartų.
Prrr prrr prrrr
Prrr prrr prrrr
- Alio. Nu ką? NU KĄ? Ko tau reikia? Stoviu ant stogo dabar, bl*t anteną laikau. Tuoj nukrisiu. Ko nori? G ...
Komentarai
Prenumeratos
Patiko straipsnis? Privertė susimąstyti? Galbūt norėtum greitai sužinoti kada bus parašytas naujas straipsnis? Tuomet įrašyk čia savo el. pašto adresą ir tave naujienos pasieks iš karto!