Arturo Cattaneo - „Santuoka iš meilės" - žiupsnelis minčių
2015-11-15 11:10:45 | ApžvalgosNaujausias mano skaitinys - Arturo Cattaneo, Franka, Paolo Pugni – „Santuoka iš meilės. Gyvenimas poroje“.
Šią knygą baigiau skaityti prieš kokį pusę mėnesio, o aprašau tik dabar. Nepaisant to, dar ne visos emocijos, kurias ši knyga sukėlė, išgaravo, todėl tikiu, kad nevėlu pasidalinti.
Po sužadėtuvių su sužadėtine paklausėme kunigo ar jis žino kokių nors knygų, kurios tiktų „gvildenantis“ iki santuokos. Labiausiai rekomenduota buvo ši. Populiariuose knygynuose tokią knygą surasti gali būti sunku, todėl, jei kas nors norėsite – ieškokite „Katalikų pasaulio leidiniai“ knygyne. Man savąją pavyko rasti per mainyk.lt už minimalią kainą: „kas ieško, tas randa“ pasiteisino su kaupu :)
Apie pačią knygą. Daugelyje internetinių šaltinių galima rasti tokį aprašymą, kuris, mano manymu, puikiai aprašo „kam ši knyga skirta“: „Joje plačiai aprašytas pasirengimas Santuokos sakramentui, gvildenamos sužadėtinių problemos. Ji gali tapti vertinga pagalba ir jau susituokusiems, nes santuokos misija įpareigoja nuolat mokytis, prisitaikyti bei keistis norint nugalėti tuos iššūkius ir sunkumus, kurių netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime.“
Kam nors galėtų pasirodyti, kad sužadėtuvių knyga ir poros santykių „šlifavimas“ nėra labai stipriai susiję, tačiau šioje knygoje tikrai buvo daug skyrių, kuriose ne tik radau patarimų santykiams, bet ir skaitydamas susimąsčiau, jog tam tikri dalykai liečia ir vyriškumą (o jis juk (ne)pasireiškia visame kame, todėl turi būti aptartas šiame tinklaraštyje :) ).
----------------
Keletas citatų, kurių nekomentuosiu, bet kurios man pasirodė labai įdomios, labai teisingos ir duodančios daug peno pamąstymams:
Nuo tokios akimirkos, kai panaikinu „aš“ pakeisdamas jį į „mes“, aš nebepriklausau sau: tad jeigu neištikimybė tikrai yra santuokos nuosavybės vagystė, tai skyrybos yra apiplėšimas neturint teisės į apeliaciją.
Mylėti vienam kitą reiškia ne kartu eiti į lovą, bet kartu keltis iš tos lovos kiekvieną rytą ir kartu patirti džiaugsmą bei spręsti kasdienio gyvenimo problemas.
Kas nesivaržydamas prašo meilės avansu, vėliau turės sumokėti paskolos procentus savo širdies bei nervų sąskaita, o neretai ir savo paties bei savo laimės kaina. O kas meilę priima rimtai, joje ras džiaugsmą. Visam gyvenimui.
Be to, tai ne vien jų kaltė: jie užaugo matydami mūsų visuomenės pavyzdžius, o ji siūlo tik teisę į gerovę, turtą, nepriklausomybę ir iš sąmonės ištrina bet kokią užuominą apie aukojimąsi ir apie didesnį įsipareigojimą.
Jis mus myli ne dėl mūsų savybių, bet kartu su mūsų savybėmis ir nepaisydamas mūsų trūkumų.
Santuokinė meile yra ne vien grynas jausmas, bet visiškas, galutinis ir išimtinis atsidavimas. Būti ištikimiems reiškia savąjį taip atnaujinti ir tada, kai tai kainuoja jėgų.
Sutuoktinį reikia iš naujo užkariauti kiekvieną dieną neužmirštant, jog vestuvės yra tik pirmasis akmuo statinio, kurį reikia statyti drauge.
Meilė yra kurstoma smulkiais gestais bei įvairiomis dėmesingumo išraiškomis, todėl venkite sutuoktiniui nemalonių mažmožių ir stenkitės daryti tai, kas jį džiugina.
Verta pabrėžti, jog be tam tikrų savybių (darbštumo, linksmumo, nuoširdumo ir t.t.) nulemtos vertės sutuoktinis turi begalinę vertę ne tik kaip žmogus, bet taip pat būtent kaip sutuoktinis: vien jau tai, t.y. faktas, jog jis yra asmuo, kuris kitam padovanojo savo gyvenimą ir kuriam tas kitas padovanojo savąjį, turėtų garantuoti esminį, abipusį, nuo žmogaus savybių nepriklausantį vertinimą. Tai turėtų būti tam tikras išankstinis teigiamas nusiteikimas, kuris leidžia, pavyzdžiui, pusiau pripildytas taures laikyti puspilnėmis ir niekada – pustuštėmis.
Su gero sodininko kantrybe, rūpesčiu ir dėmesingumu santuokinę meilę reikia puoselėti taip, kaip ir augalus, nes ji gyva tada, kai auga! Jos negalima išsaugoti ilgam užšaldžius šaldiklyje ar laikant po stikliniu gaubtu: ji arba auga, arba išblėsta, arba geriausiu atveju.. mumifikuojasi.
Meilė nėra žodžiai, tačiau ji kurstoma žodžiais, kai jais bendraujama: bendrauti iš tiesų ir reiškia būti kartu.
Ekspertai teigia, jog „bendravimas yra santykių garsinis fonas“: ši žodinė bei kūno išraiška, kuria užmezgame ryšį su kitais žmonėmis, lemia santykių atsiradimą.
-------------------
Mūsų kultūroje linkstama laisvę suvokti kaip nuolatinį ir nerimastingą bėgimą nuo bet kokio įpareigojančio ryšio, tad sunku tikėtis, jog panašios neurotinės „savigynos“ atmosferoje bus suprasta santuokos sąjungos, „savęs dovanojimo“ prasmė. Tas, kas vengia įsipareigojimų, apsigauna galįs išlaikyti laisvę, tačiau tokia, iš pažiūros „laisva“ pozicija paradoksaliai paverčia nerimastingos baimės įsipareigoti vergais. Kiekvienas, žinoma, gali laisvai pasirinkti niekada neįsipareigoti, tačiau tokiu atveju piktas likimo pokštas laisvę brutaliai susiaurina iki jos surogato: tiesiog dėl pačios laisvės. Iš tiesų tas, kas nėra savo paties šeimininkas (to užtenka norint save dovanoti) parodo esąs ne laisvas, bet suvaržytas dabarties trumpalaikiškumo bei užgaidų. Tokio žmogaus simbolis yra donžuanas, desperatiškai iki pat mirties vengiantis bet kokio ryšio.
Stipri pastraipa. Ir ta laisvės sąvoka, kuri čia aprašoma, gali sukelti daug diskusijų. Vyresni žmonės, įtariu, čia mąstytų, jog jų laikais žmonės tikrai buvo labiau linkę įsipareigoti, neturėjo tam tikros laisvės, bet buvo ir savitų didelių pliusų. Mūsų, jaunuomenės karta, užaugom laisvi, mums rinka labai didelė ir kintanti, galime tapti bet kuo, bet iš to per didelio pasirinkimo kažkaip įprantam prie to, kad galim turėti visko ir nejausti, kad kažką pradėjus reikia baigt, kažkam įsipareigojus reikia to laikytis. Nes visada yra išeičių. Visada yra kitas darbas, visada yra kitų laisvų merginų / vaikinų, visada galima pakeist šalį, visada galima pakeist politines pažiūras, visada galima pakeist rūbų stilių. Ir mažai ko, kas laikosi –iasdešimt metų.
-------------------
Meilė nėra įrodoma: ja tikima ir ji išgyvenama todėl, kad į ją įsitraukę žmonės vienas kitą ne bando, bet pasirenka ir priima. Išbandyti žmogų – tai jį laikyti tik eksperimento tam tikram našumui gauti objektu, o juk reikšmingesni bei esminiai tikrovės reiškiniai (gimimas, mirtis, meilė, gyvybės dovanojimas, išsigelbėjimas) svarbūs tuo, jog yra unikalūs, nepakartojami. Santuoka nėra išbandoma – ji yra atsakingai išgyvenama.
Čia gal kiek per stipriai parašyta dėl to, kad žmogaus negalima bandyti, bet esmė graži ir, mano požiūriui, - teisinga. Žinoma, žmogų turi pažinti, su juo „šį bei tą“ gyvenime patirti, bet reikia jausti ir ribą, kuomet jau supranti, jog su juo matai viena kryptimi, kuomet matai, kad jam gali save padovanoti ir mielai brangintum gavęs jį. Tik pastebiu, kad dažnai gaunasi, jog moterys linkusios trumpesnį laiką „eksperimentuoti“ nei vyrai. Galbūt taip gamta surėdyta, kad moteris greičiau pajaučia, jog yra saugi, išsigrynina už ką vaikiną myli ir tada nebemato prasmės laukti, o nori imtis veiksmų – susituokti, kurti šeimą, auginti jaunąją kartą – palikti kažką po savęs. Gi gyvenimas trumpas, o vaikų užauginti tai reikia daug :D
Mes, vaikinai, kažkaip ramiau žiūrime į tai. Ir manau, kad čia viskas gana natūralu – mes negimdome, mums biologinis laikrodis rieda tik į daugiau raukšlių, žilę, plikę, pilvą bei sąnarius. O vat moterims – laikrodis primena ir tai, kad tas nuostabus gyvybės kūrimo procesas nesisuka iki pensijinio amžiaus. Tai šitoje vietoje, jei turiu nors kiek galios, jei šie žodžiai šiuo metu liečia nors vieną skaitytoją, kuris pastaruoju metu grumuliuoja klausimą ar jau laikas tuoktis – skatinu susimąstyti ne tik apie tai, kad reikia žmogų ištestuoti, pagyventi, pažiūrėti, kas bus, bet, tuo pačiu, pagalvoti ir apie tai, kad dabar praleistas laikas (kalbu apie atvejus, kada mąsto metais) mąstant „taip ar ne“ vėliau gali kainuoti daug sunkiau išgyvenamais nemiegamėnesiais, kuomet bus gimę vaikai :D
Ir tikrai nesiūlau daryti skubotų sprendimų, tiesiog siūlau neužtestuoti metų metus (vardan savęs ir vardan savo mylimosios, ypač jei ji jau įsitikinusi dėl tavęs), o geriau susižadėti ir iki vestuvių stropiai padirbėti ties pažinimu – sužadėtinių kursai, knygos, pokalbiai pokalbiai pokalbiai, nes sužadėtuvės dar nereiškia, jog tuoktis privaloma.
-------------------
Pasitaiko žmonių, nugyvenusių keletą santuokos metų ir jau „nebesugebančių“ mąstyti vienaskaita. Kalbant apie viską: atostogas, darbą, pramogas ar kokį pirkinį, mąstoma daugiskaita: „ką tai reikštų mums?“. Nors kai kam atrodantis mažas, tai įsišaknijusios meilės rezultatas, dėl kurio gebama nugalėti neišvengiamai atsirandančias kliūtis. Pasiekti šią meilės pilnatvę – tai iššūkis, kurį besuokiantieji turi priimti.
Be galo graži pastraipa. Jei ne pokalbiai su sužadėtine bei va tokios pastraipos, randamos knygose, gal mąstyčiau, kad susituokus tiesiog gyveni kartu, nes atrodo, kad gali sugyvent ir tai daryt yra visai gera. Bet kai kokiais nors būdais gilinies į santuokos prasmę ir galiausiai pajauti, kad ta idėja, jog esi „mes“ pradeda gerokai patikti. Nes nebeesi vienas. Ir visada nors ir kitam pasaulio pusrutulyje, bet vis tiek – yra tavo žmogus, tavo dalis. Žinoma, pati santuoka nėra raktas į neišardomumą (praktine prasme). Kitiem tai būna akių pravėrimo laikotarpis, kada žmonės pažįsta vienas kitą ir pamato, jog „nepataikė“, bet ar žmonija būtų tiek daug metų laikiusi tą santuokos „tradiciją“, jei ji neturėtų kažkokios magiškos galios? Man atrodo, kad santuoka yra toks didis įvykis žmogaus gyvenime, per jį padarai, ko gero, didžiausią savo gyvenimo sprendimą, prisieki prieš begalę žmonių, prieš Dievą, prieš savo mylimąjį(-ą) ir prieš patį save ir toks žingsnis, kuomet su didžiausiom fanfarom, puotom ir gausybe meile persmelktos energijos pasauliui ir savo mylimiausiam žmogui pažadi būti jo ir būti su juo visą savo gyvenimą. Ir va toks prisiekimas viskam, kas yra – jis kažką duoda, kažką tokio, ko žmonės šimtmečiais norėjo, nori ir norės, to, kas iš tikrųjų leidžia jausti, kad kitas žmogus yra tavo žmogus. Gražu. Blemba, tai yra gražu. Ir tikiuosi, kad pats vedęs ir pats jau mąstydamas už „mus“ niekada kitų vyrų, kurie pasitaria su žmonomis nelaikysiu nevyriškais. Seniau gal ir būdavo juokingos situacijos, kuomet koks vyras paskambina žmonai, pasitaria ir nusprendžia vis tik vakare grįžti pas ją, o ne eiti su chebra kelių bokalų. Bet dabar, kuomet pats artėju prie savo šeimos sukūrimo, pradedu suprasti, jog tai ne juokinga, o gražu, kad vyras žiūri ne savęs, o žiūri šeimos.
-------------------
Klastingiausias priešas yra įprotis, nes praradus pradinį kūrybiškumo troškimą, ta meilė atšals ir pamažu išblės.
Šitas priminė tas situacijas, kuomet galima neretai išgirsti, kad vyrai nebeneša gėlių, nebėra dėmesingi, nebepastebi moterų išvaizdos pokyčių, nebebūna naktinių išėjimų pasivaikščioti, moterys pradeda mažiau puoštis, o galiausiai – ir vienas, ir kitas pripranta prie vienas kito elgsenos modelių ir viskas tampa pastovu.
Ir čia mum, vyrai, reikia pasitempt. Tikrai, kartais susimąstai, kad tavo mergina „nebėra tokia, kokia buvo anksčiau“, tada svyra rankos, tada ir pačiam nesinori nieko daryt, bet, kaip mum patarinėjo per sužadėtinių kursus – visų pirma reikia neskaičiuoti kiek kartų jau kažką darei dėl mylimo žmogaus, o po to bandyt lenktyniaut meilėje – vis bandyt įžiebt tą santykių laužą, bandyt kitą uždegt ant tų lenktynių kuris labiau myli. Žinau, teoriškai skamba lengvai, praktiškai, kada prisideda visos gyvenimo aplinkybės ir kito apatiškumas – viskas daaaaaug sunkiau. Žinau, buvo man pačiam, buvau neatlaikęs, bet dabar mokausi ir auginu kantrybę, kad ateityje, kai/jei ateis toks laikotarpis – kad turėčiau jėgų.
-------------------
Rasti laiko. Viena kinų patarlė pasakoja apie žmogų, savo žmonai pasakiusį: „Turiu daug darbo, bet visa, ką darau, darau dėl tavęs.“ Tačiau jie vis neranda laiko pasikalbėti, o tą dieną, kai jo atranda, nebeturi apie ką kalbėtis.
Ši patarlė yra vienos mano didesnių baimių atspindys. Iš savo esmės aš nesu labai kalbus žmogus. Kai reikia, galiu būti linksmas ir kalbus, tačiau savo esybe esu daugiau patylintis. Dar mano specialybė.. Techniniai dalykai, kurių nei eiliniam žmogui išaiškinsi, nei jam bus įdomu. O dirbu kaip ir dauguma – didžiąją laiko dalį. Tad natūraliai man 8 valandos per dieną kažko, apie ką galėčiau pakalbėti tiesiog išsibraukia iš gyvenimo. Lieka tai, ką kalbėti moku arba kas generuoja kalbą klausant kitų. Ir kol gyveni vienas, sėdi prie kompo – viskas ok, rašant tinklaraštį viskas koncentruota ir aišku, tačiau kai gyvensiu ne vienas – kalbėtis gali tekti mokytis.
-------------------
Tai didžiulė klaida: nevalia užmiršti, kad sutuoktinis visada turi būti svarbesnis, net jeigu vaikui pakilo temperatūra. Šeima laikosi ant sutuoktinių sąjungos: drįsime pasakyti, jog geri vyro ir žmonos santykiai garantuoja puikia šeimą, o jeigu dėl vaikų sąjunga silpsta, anksčiau ar vėliau ims irti ir galiausiai sugrius ir šeima.
Tai buvo, ko gero, mano galvai genialiausia knygos pastraipėlė. Į ją sutelpa tiek daug žmonių klaidų, kurios nuolat daromos ir kurios, ko gero, labai sunkiai nepadaromos. Bet tikrai, gi nuolat kalbama, kad gimus vaikui vyras netenka gana daug dėmesio, kad kai kuriuos net ištinka savotiška krizė. Žinoma, vyras neturi būti prioritetas numeris 1, kuomet gimsta vaikelis, tačiau čia pasireiškia santykių menas, kada iš moters pusės reikia neįsigyventi į tokį gyvenimą, kada atrodo, kad pirmuosius metus pasaulis susitraukia tik į vaiko ribas, o iš vyro pusės reikia kantriai laukti bei pagelbėti savo žmonai. Ir girdint tas kalbas apie krizes vis susimąstau kodėl jos kyla. Ar tikrai yra taip beprotiškai sunku auginti vaikus, ar yra taip, kad vyrai negauna dėmesio ir po labai trumpo laiko į viską spjauna, tampa apatiški ir nebebūna šeimoje, ar žmona su vyru per vaiko auginimą tiesiog pripranta prie vienas kito ryšio sumažėjimo. Tikrai, įdomu kas yra ir kaip to galima išvengti. Jei kas turit auksinę taisyklę – prašau, pasidalinkit. Nes nesinori pulti stačia galva į statistiką ir būti kitam jaunam vyrui iškylančio klausimo dalimi.
-------------------
Pagrindinė vyro pagunda paprastai yra darbas, į kurį, trokšdamas įsitvirtinti, jis linkęs sudėti visą savo energiją. Ir, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje, visą namų ir vaikų naštą užkrauna ant žmonos pečių.
Tėvo darbas yra puikus alibi, o žmona tuo tiki. Jam atrodo netaupu savo karjerą darančio, be galo užsiėmusio, nešančio tokią didelę atsakomybę, turinčio tokią aukštą kvalifikaciją vyro laiką eikvoti vaiko ugdymui, todėl su didžiausiu malonumu pripažįsta moters instinkto bei jautrumo pranašumą. Taigi atsakymas paruoštas: „Eik pas mamą. Paklausk mamos.“
O po kelerių metų tas pats tėvas supyks, kai paauglys vaikas nuo jo klausimų ir pastabų atsivers abejingumo siena.
Šitos pastraipos taip pat genialiai ir labai tiksliai aprašo kaip būna. Ir aš pats savo kailiu patyriau ir dabar karts nuo karto patiriu kaip lengva panirti į darbą ir užsidėti tą geradario etiketę, ant kurios parašyta „darau tai dėl tavęs“. Blogiausia, kad kartais kai kurioms moterims reikia visai ne to. Joms nereikia pinigų, joms gerai jei veši jas į Gariūnus su aprūdijusiu antru golfu, bet svarbiausia – kad tom akimirkom būsi šalia ir rūpinsies. Ne visoms reikia gražiausių rūbų, 6 akropolio maišų, kuriuos neša kačiokas gorila čiūvakas su pūsta kožos imitacijos striukele ar panašiai.
Labai aiškiai žinau, kad yra moterų, kurioms gali aiškinti, kad dirbi išsijuosęs, stengies duoti viską, ką gali, kad aukoji save, tačiau esmė bus viiisiškai ne ten, labai labai ne ten. Esmė bus tame, kad tavęs tiesiog nėra. Yra pinigai, bet nėra tavęs.
Ir tada pradeda skirtis moters ir vyro esminiai požiūriai. Moteriai reikia žmogaus, kuris būtų šalia, ja rūpintųsi, bet, kad ji jaustų, kad jį turi ir kad jis šalia. O mes, vyrai, pasaulį matom čiut kitaip – mes matom ekonomiką, taisykles, grėsmes ir galimybes. O į viską žvelgdami racionaliai, randam išeitį – daugiau pinigų, daugiau sprendimų. Na, pripažinkim, daugiau pinigų leidžia sutaupyti laiko, o laikas kaip resursas taip pat yra labai vertingas. Turint laiko galima dar daugiau problemų išspręsti, dar daugiau darbų nudirbti. Bet retai kada jo skirti žmonai ar šeimai. Ir tas, iš esmės, yra taip negerai.. Nes pats savo kailiu patiriu ką reiškia į pasaulį žvelgti problemomis ir darbais. Kai viskas atrodo kaip užduotys, kurias reikia padaryti, kuomet mintys pasidaro nebegyvos. O tuo metu mano pati mylimiausia moteris laukia kol aš tuos problemų klodus išsispręsiu, nors nespėjant jų išspręst aš arba pasaulis dar daugiau jų prikuriam.
Gaila, kad šitą mano tinklaraštį mažai kas mato, mažai kas komentuoja. Taip norėtųsi išgirsti ir kitų vyrų istorijų, kaip jie kovoja su tokiom problemom..
Na, bet nors ir nebyliai – tikiuosi nors ką įkvėpsiu susimąstyti apie savo laiką ir kiek jo padovanojam savo mylimiems žmonėms.
-------------------
Kuo labiau pora - o paskui ir šeima – peržengia savo pačios ribas, aišku, bet kokiu atveju išlaikydama savo intymumą ir asmeniškumą, tuo labiau auga ji pati ir leidžia augti ją supančiai aplinkai. Tačiau nepamirškime, jog kraštutinumai visada daro žalą: kaip savo asmeninio gyvenimo neturinti ekstravertiška pora rizikuoja save iššvaistydama, taip savyje susigūžusi pora galiausiai išyra atrofuodamasi.
Labai graži ir pilietiška pastraipa. Iš esmės, ją norėčiau ne papildyti mintims, o pasidžiaugti, kad tokioje knygoje kalbama ne tik apie naudą sau ir savo būsimai ar esamai šeimai, bet ir visuomenei. Gražu, kad yra skyrelis, primenantis, kad šeima yra visuomenės pagrindas ir kad kiekviena šeima yra labai svarbi ląstelė. Tokios pastraipos įkvepia.
--------------------------------------------------------------------
Tiek citatų, tiek minčių šiam kartui. Jei patiko, jei pasirodė, kad įdomu – visiškai rekomenduoju perskaityti visą knygą. Iš tikro, jau po kokių 5 puslapių stebėjausi kiek koncentruotai gerų minčių prirašyta, o skaitant toliau – pasirodė visa knyga labai gera. Įdomiai gaunasi, kad tai nėra vadovėlis, tačiau tai nėra ir grožinis kūrinys. Galbūt tai būtų galima geriausiai pavadinti praktiniu vadovu.
Iš vyriškumo pusės, tiem, kas kuria ar vysto santykius – skatinu perskaityti bent tam, kad prisirinktumėt gerų patarimų kaip spręsti konfliktus ar kaip auginti ryšį. Nes pripažinkim – santykiuose, kaip ir gyvenime, kartais reikia ir drąsos, reikia ir žinių kaip elgtis, reikia ir supratimo apie moteris (to ši knyga taip pat šiek tiek duoda).
Arrivederci
Panašūs įrašai
Bedfordshire Beard Co - Tobacconist barzdos prausiklio apžvalga
Tabakas, įvairūs medžiai, oda - kvapai, kurių dažniausiai ieškau barzdos priežiūros priemonėse.
Kol kas, tabako ir odos kvapų randu rečiaus ...
Harald Braun - „Ką privalo žinoti šiuolaikinis vyras?“ Knygos apžvalga
Skaityta 2754 kartų.
„Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ - regis, būna atvejų, kuomet šia patarle vadovautis nereikia. Jei kam nors iš viršelio ši knyga neatro ...
Komentarai
Prenumeratos
Patiko straipsnis? Privertė susimąstyti? Galbūt norėtum greitai sužinoti kada bus parašytas naujas straipsnis? Tuomet įrašyk čia savo el. pašto adresą ir tave naujienos pasieks iš karto!