Vyrai vaidina švelnius ar kietus?




Perskaičius straipsnio antraštę galėjo kilti klausimas „o vyrai kažką apskritai vaidina?“. Į tokį klausimą atsakyčiau, kad vaidina ir turiu įrodymų, tačiau apie juos vėliau.

Mes, vyrai, esam stiprūs, su savita stipria kalba, grubesni už moteris, mėgstam daiktus, medžioklę, sportą. Mūsų galvų per daug nekvaršina jausmai, romantika, nuotaikų šuoliai. Apie tokius skirtumus dar esu girdėjęs gerą frazę (deja, nepamenu autoriaus) – „Vyrai mato objektus, o moterys – sąryšius tarp jų“. Auksinė frazė.
Vyrai savo chebroje visada yra labiau juokaujantys, aštriau juokaujantys, grubesni ir truputį labiau iš savęs pastatantys kietą bičą nei prie moterų. Aš pats gyvenime kelis kartus mačiau tokias situacijas, kuomet einam su keliais draugais, vyksta pokalbis, viskas tvarkoj ir staiga koks kompanijos vyrukas pamato savo einančią draugę, kuri jam patinka, atsiskiria nuo mūsų, pribėga prie jos ir švelniu balseliu pasiteirauja kur ji keliauja, gal padėti panešti (aišku, dar gerai, jei pasiūlo :D), ar ji pavargusi ir pan. Bet tas pokytis... Tas per kelias sekundes pasikeitęs vyriškas paveikslas... Iš rimto, kieto vyruko į jautrų ir paslaugų vaikinuką. Aš pats – tikrai ne išimtis. Niekada nemaniau, kad būdamas „tikruoju“ vyru, kuriuo būni tarp draugų, galėtum sužavėti kokią panelę. O tas pasikeitimas, šiaip jau, vyksta gana natūraliai.

Ir neseniai kažkaip prisiminiau tuos pasikeitimus ir man kilo klausimas – tai kokie mes esam iš savo esmės – ar tie „kieti“ bachūrai ir prie moterų būdami visada specialiai susišvelninam ar kaip tik – giliai širdyje ir esybėje esam paprasti, paslaugūs, švelnūs vyrukai, kurie tiesiog kitų vyrų kompanijoj nenori pasirodyti skysti ir vaidinam rimtus. Iš vienos pusės – jei vaidintume švelnius, kaži kiek ilgai temptume. Sunku vaidinti savo entikrą esmę visą gyvenimą. Iš kitos pusės – tarp vyrų apsimestinis vaidinimas kietu irgi greit pasimato ir gali būti dar blogiau nei nevaidinant. Tada gal mes esam universalūs? Nors aš nebūčiau linkęs manyti, kad mes natūraliai junginėjamės kaip diena ir naktis, tačiau kokia mūsų natūrali „povyza“ irgi atsakyti negaliu. Labiau tikiu, kad mes daugiau paprastesni, tik tarp vyrų save šiek tiek pagražinam, tačiau aš kaip vyras negaliu teigti daugiau, nes juk turiu save „pakelti“ kitų vyrų akyse :D

Jei rimtai – čia straipsnis pamąstymui kiek kiekvienas pasikeičiame tarp moterų ir kokioje būsenoje jaučiamės natūralesni. Ne kurioj jaučiamės geriau, įdomiau, bet natūraliau...




Vis tik dar nebaigiau. Šitą rašydamas Palemone sėdžiu mašinoje, kuri stovi tiesiai prieš bažnyčios įėjimą. Kai baigiau rašyti kaip tik pasibaigė mišios ir iš bažnyčios pradėjo išeidinėti žmonės. Pagrinde vyresnio amžiaus. Ir taip žiūriu – ir matau, kad išeinantys vyrai yra paprasti kaip popieriaus lapai. Paprasti paprasti, jokių povyzų, jokių kožų, jokių užkačiotų kūnų, jokių mašinų raktelių sukimų aplink pirštus, jokių praskėstų kojų einant plačiu ir ryžtingu žingsniu, jokių mandrų šukuosenų, jokių kalbų apie verslą, politiką, pinigus, įtaką. Nieko – pasisveikina vienas su kitu, paklausia kaip sekasi, kaip sveikata ir viskas. O kur tada jiems išgaravo tas vyriškas kietumas? Prigalvojau tokių variantų:

  • tiesiog paseno ir nebėra jėgų kažką vaidinti;

  • nebėra tikslo vaidinti;

  • dabartiniai vyresni žmonės augo tikrai kitokioje Lietuvoje, kurioje tas perdėtas vyriškumas galėjo būti labai greitai nugesintas;

  • per daug metų gyvenant su moterimi palaipsniui tas kietumas buvo prigesintas (čia jau ir jaunesnių žmonių problema, apie kurią karts nuo karto galima išgirsti – kad vyras moterų aplinkoje šiek tiek „subobėja“. Kaip pavyzdys – Romerio universitetas. Nesu nusiteikęs prieš jį, tikiu, kad ir kitur taip yra, bet tiesiog girdėjau, kad ten būna daug specialybių, kur nėra daug vyrukų ir jiems pastoviai tenka girdėti moteriškas kalbas ir jie tiesiog šiek tiek praranda dalį savo vyriškumo. Nes tarp moterų nėra kaip jo puoselėti.)




Žmonės išsiskirstė, ramu, mano galvoje jau irgi ramu.
Iki
Panašūs įrašai

Arturo Cattaneo - „Santuoka iš meilės" - žiupsnelis minčių
Naujausias mano skaitinys - Arturo Cattaneo, Franka, Paolo Pugni – „Santuoka iš meilės. Gyvenimas poroje“. Šią knygą baigiau skaityti pri ...
Ką padovanoti vyrui per Kalėdas
Kalėdos - lempučių, pinigų ir dovanų metas. Ir džiaugsmas, ir galvos skausmas viename. Net neabejoju, kad visiems šis metas yra dvejopas, yp ...
Skaityta 630 kartų.        
Komentarai



Prenumeratos
Patiko straipsnis? Privertė susimąstyti? Galbūt norėtum greitai sužinoti kada bus parašytas naujas straipsnis? Tuomet įrašyk čia savo el. pašto adresą ir tave naujienos pasieks iš karto!