Auginkime vyrišką santuokinį sąmoningumą




Santuoka

Santuoka – socialinė ir dažniausiai religinė, valstybės pripažįstama, civilinė asmenų sąjunga, sukurianti giminystę ( šaltinis )


Santuokos sakramentas — tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti ( šaltinis )


Santuoka - jungtis, turinti religinę ir teisinę galią. Laisvės atidavimas. Kvailystė. Gražiausias įmanomas ryšys tarp 2 žmonių, nesąmonė, ...
Nuomonių kas yra santuoka ir kam ji reikalinga, ko gero, yra tiek pat, kiek yra žmonių. Arba gal net daugiau, nes vienas žmogus per gyvenimą nuomonę apie santuoką pakeičia. Greičiausiai susigadina arba pasigerina.

Aš - žmogus, kuris santuokos prasmės ieškos visą gyvenimą ir tame mato prasmę. Tai labai įdomus procesas. Tai labai mano gyvenimą praturtinantis dalykas. Ir aš, kaip vyras, kuris įsipareigojo visą gyvenimą mylėti moterį, kuri man padovanojo savo gyvenimą, privalau ieškoti ir su kiekviena diena atnaujinti savo žinias apie santuoką ir kaip ją stiprinti.

Jau ilgą laiką galvoje nešiojausi mintį parašyti straipsnį apie santuokos procesą jauniems vyrams, kurie ketina žengti šį žingsnį. Taip - tai tema skirta labiau tiems, kas tuoksis, o ne kas jau „įbrido“ į šitą gyvenimišką veiksnį.

Kodėl vyrui verta tuoktis?

Neįsivaizduoju vyro, neužduodančio sau šio klausimo. Ir tai yra sunkus klausimas su n + 1 galimų atsakymų.
Kartą diskutavau su pora draugų, kurių vienas žada pirštis, kitas - jau santuokoje, šia tema ir neturėjau daug ką pasakyti. Todėl kad pats esu vedęs tik beveik vienerius metus ( straipsnio rašymo metu ), o toks laiko kiekis, kad pilnai suprasti tą prasmę, yra per mažas. Ir galime visi, kelis metus vedę, vyrai sakyti, kad žinome kodėl tai darėme, tačiau tai bus tik viena Mėnulio pusė. Kita neišvengiamai atsiskleis tik su patirtimi. Dabar galbūt atrodo, kad supratome, jog tai mūsų svajonių moterys, jog tai saugios gyvenimo palydovės, jog tai moterys, su kuriomis norisi dalintis gyvenimu, kurios puikiai pamaitina, kurios puikiai išklauso, puikiai lygina, puikiai priima mus tokius, kokie esame, tačiau ateitis mums visiems yra paruošusi dar daug išbandymų. Galbūt kažkuris palūšime ir mūsų žmonos kurį laiką augins vaikus praktiškai vienos, galbūt mus slaugys, galbūt mes būsime palūžę ir jausimės vieniši, kai vienintelis žmogus norintis tą laiką pragyventi kartu ir laukti sugrįžtant - bus žmona. Santuoka yra investicija su nežinomomis palūkanomis - ivestuoji savo meilę, pastangas, rūpsetį dabar - o kokia graža bus ateityje - nežinia. Bet ji gali būti labai didelė.

Santuokos prasmė idealiuoju atveju yra duoti. Jei sakoma, kad santuoka yra meilės vaisius, tuomet žmogus, norintis santuokos, turi daugiau duoti meilės, nei norėti jos gauti iš santuokos. Jei santuoka kyla iš meilės, tuomet vyras turi trykšti noru rūpintis savo žmona, ją gerbti, puoselėti ir mylėti bet kokiomis aplinkybėmis ( deja, yra sudėtingų aplinkybių kaip: išdavystė, šeimą žalojančios ydos ir pan. ). Santuokos diena yra kaip mini savojo „aš“ laidotuvės, tačiau kartu ir „mes“ gimimas. O mes visada yra stipriau, daugiau ir gražiau už „aš“.

Vyrui verta tuoktis, nes ištekėjusią moterį sunkiau „nugvelbti“, nes turint žmoną galima drąsiai galvoti apie vaikus, nes turint žmoną padvigubėja finansai, nes turint žmoną išsipildo fiziniai poreikiai, nes turint žmoną yra ir didelis tikslas - rūpintis, gerbti, ..., nes santuoka suteikia šiek tiek daugiau socialinių gėrybių, nes vakarėliuose daug smagiau klausti: „hmm, gal kas matėt kur mano žmona?“, nei kad: „o kur mano mergina?“ ( na, bent jau aš kaifuoju žmoną vadindamas žmona ), nes susituokus gali būti beveik tikras, kad daugiau niekada nereikės liūdnai alsuojant mąstyti kaip susirasti merginą ir kodėl esi toks negražus, neįdomus, netraukiantis ir pan., nes giminės būna ramesnės, kad nebetampai skirtingų panelių į namus ir kad pagaliau nebelaikai kažkurios iš jų keletą metų nežinioje ar ji taps žmona ar ne. Verta, nes tu visą gyvenimą turėsi daug valandų, kuomet ramiai ir patogiai sedėsi ant Akropolio suoliukų, kol žmona apsipirkinės, ir galėsi pabūti su savimi. Nes žmona tave išklausys, palaikys ir jei turėsi gerą žmoną - net leis investuoti pinigus į tokius tau svarbius ir esminius dalykus ( jai tokius nesuvokiamus dalykus ) kaip automobilio bagažinės spoileriai už kelis šimtus eurų... Sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Ir taip - daug šių dalykų įgyvendinami ir tiesiog turint merginą, tačiau paprasti santykiai visada yra su daug didesnėm sąlygom ir klaustukais nei santuoka. Santuoka įpareigoja daugiau, tačiau ir duoda daugiau. Ir vyras turi problemą ( rimtą ), jei jis bijo įsipareigoti manydamas, jog šiuolaikiškas vyras turi visada gyventi laikdamas laisvės sąlygą.

Kada vyrui tuoktis?

Kai jau pajaučia. Šiaip, jei moteris leistų rinktis, turbūt dauguma vyrų temptų iki paskutinio - kol jau jaus, kad išaušo paskutinė diena, kada dar užtenka jėgų nueiti iki altoriaus :D
Jei rimtai - mano pačio nuomone - ne ankščiau 18 ( turbūt ir įstatymai tą patį mano ), bet idealiausiai - kada jaučia, kad jau. Vieni ankščiau, kiti vėliau. Aš pats būdamas 23 metų jau pajaučiau, kad sąmoningai galvoju apie santuoką. Vis dėlto, tokie laikai, kad reikia atsižvelgti ir į aplinkybes, todėl gražiai viskas suėjo į laiką po studijų, kuomet darbas suteikė stabilų laiko planą ir stabilias pajamas. O jų vestuvių šventei ir apskritai - šeimai reikia arba tai bent jau nepamaišo.

Tuoktis reikia ne tada, kuomet visi aplinkui tuokiasi, kada spaudžia panelė, kada atrodo patogu, bet tada, kuomet pats jauti, jog gyvenimą su pasirinktu žmogumi įsivaizduoji, kad nori jam save dovanoti ir jį priimti kaip dovaną. Labai brangią ir kartu labai labai atsakingą.

Mano aplinkoje, dar būnant 23 metų, teko ne iš vieno išgirsti, jog aš dar jaunas, nesuprantu ką darau, kad tikrai gailėsiuos, kad gadinuosi gyvenimą ir pan. Tai tikrai labai erzinančios kalbos, kurios blaško ir eikvoja energiją bandant pasakyt, kad ne mano problema, jog kiti neinvestavo į santuoką ir dabar darbe ar kitais būdais ilsisi nuo šeimos. Kadangi žinau ( nes pažįstu ), jog tvarios ir gyvos šeimos modelis tikrai įmanomas, todėl mano pačio pasirinktas kelias - investuoti į santuoką knygomis, seminarais, pokalbiais, savęs keitimu ir pan.

Kaip pasipiršti? Ar prieš tai pasikalbėti, ar iš karto daryti staigmeną?

Aš sugalvoju tris įmanomus būdus susižadėti.

1. Su savo mergina kalbėtis apie santuoką, sužinoti ką ji apie tai galvoja, o viską išsiaiškinus ir jei vizijos sutampa - tiesiog imti ir susižadėti. Taip, taip paprastai - nusipirkti žiedą ir kurioje nors vietoje pasipiršti.

Pliusai: taip vyras užtikrintai žino, kad santuoka bus sudaroma tvirtai, be abejonės, ne iš spaudimo ir pan. Taip galima apsitarti ir dėl pačio pasipiršimo - kokio moteris maždaug norėtų. Galiu užtikrinti - kol vienos nori pompastikos ( pvz.: vyras Žalgirio arenoje, Sting'o koncerto metu, nuo lubų nusileidžia su dideliu parašiutu, padaro salto ir kol fone šoka šokėjos, o Sting'as dainuoja vyro sukurtą dainą, šis griebia mikrofoną ir prieš tūkstančius žmonių pasiperša ), kitos nori kuo intymiau ir prie kuo mažiau žmonių ( pvz.: vyras namuose paruošia vakarienę žvakių šviesoje ir vakaro eigoje pasiperša ).

Minusai: taip praktiškai prarandamas visas staigmenos efektas. Moteris žino, kad vyras piršis ir jai telieka sulaukti kada taip nutiks.

2. Su savo mergina „pasitaikius progai“ šnektelėti apie santuoką ir jei jaučiasi, kad ji jos norėtų, apie tai galvoja karts nuo karto, imti ir padaryti staigmeną pasiperšant.

Pliusai: vyras žino, kad moteris apie tai mąsto ir jos mintys palankios jo būsimai staigmenai. Taip pat - staigmena pavyks ir moteris bus maloniai nustebinta.

Minusai: taip galima ir nudegti, nes moteris galbūt ir pasvarsto apie santuoką, tačiau tai nereiškia, kad ji pasiruošusi jai šiuo laikotarpiu. Arba kad ji tvirtai apsispendusi.

3. Daryti staigmeną ir pirštis tuomet, kuomet vyras tiesiog jaučia, kad „jau laikas“.

Pliusai: staigmenos efektas, jei moteris nori santuokos, bus tikrai labai gražus.

Minusai: didžiausia tikimybė, kad vyras apsišaus ir moteris pasakys „ne“. O galbūt atsilieps teigiamai, tačiau tai bus iš spaudimo ir nesugebėjimo greitai apsispręsti. Nes viena yra kai pamąstai apie įvykį, o kita - kai jis jau vyksta ( kalbu, pvz, apie tą momentą, kuomet vyras jau klupi ir laukia moters atsakymo ).

Mano pačio patirtis buvo panašiausia į pirmąjį atvejį. Mes su žmona apie tai kalbėjomės, diskutavom ar jau esam pasiruošę arba ko dar reikėtų, kad išsigrynintume ( pvz praktinių seminarų, laiko ir pan. ). Aš buvau apsisprendęs kiek anksčiau, todėl buvom sutarę, kad kai ji jausis pasiruošusi - aš gausiu laišką. Ir netikėtai jį gavau. Ir tai buvo, ko gero, pats gražiausias man parašytas laiškas gyvenime.

Žinodamas, kad sužadėtuvės bus be abejonės, ėmiausi ruošti staigmeną, tik nesakiau kada ir kaip ją padarysiu. Taip ir žaismingai patampiau už nervų, bet, tuo pačiu, abu jau gyvenome tą laiką labai geromis nuotaikomis, žinodami, kad ne už ilgo tapsime sužadėtiniai.

Ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas žinojimas, jog tavo būsima žmona užtikrintai pasakys „taip“ ir kad tai nebus akimirkos spaudimo padarinys - atsveria tą niuansą, jog taip prarandamas staigmenos žavesys. Jis buvo, tik kiek paprastesnis, nei kad būčiau aklai pasipiršęs.

Ar prašyti nuotakos tėvo rankos?

Aš prašiau. Ir tame matau labai didelę prasmę.
Dar svarstydamas apie šį veiksmą daug skaitinėjau internete. Radau labai labai įvairių temų. Daugiausia rašė moterys ir pasakojo savo patirtis kaip tas rankos prašymas atrodė. Vienų tėvai labai keistai suregavo, kiti net supyko, kitų moterys supyko ant pačių vyrų už tokį elgesnį ( mat tai labai senamadiška ). Buvo tokių atvejų, kur moterų tėčiai vos nepravirko. Variantų - n. Tad kaip žinoti ar viskas bus OK?

Jausti.

Čia kito varianto nėra. Nebent kokiu nors atveju ir būdu paklausti būsimo uošvio ką jis mano apie rankos prašymus.

Aš labai gerbiu savo uošvį dėl keletos dalykų. Pirmiausia - jo dėka aš pažįstu savo merginą ( kalbant apie tuos laikus, kuomet dar nebuvau susižadėjęs ). Jo dėka ji gyvena, jo dėka galėjau svajoti kaip ją vedu, kaip kartu gyvename. Jo kūrinys yra mano didžiausias gyvenimo turtas. Antra - tai nuostabus, darbštus ir geras žmogus. Ir tiesiog jaučiau, kad jis nebus iš tų, kurie smerks, kurie supyks, palaikys mane senamadišku ar išsišokėliu.
Pataikiau. Viskas praėjo labai sklandžiai ir teigiamai. Prisiminimai - tik geriausi.

Kaip siūlyčiau prašyti rankos?

Pirma - pasirinkti ar tą daryti būsimos sužadėtinės akivaizdoje ar ne. O čia jau „skonio“ reikalas. Aš dariau būdamas kartu su ja ir džiaugiuosi, kad buvo taip ir ne kitaip.

Antra - pagalvoti kas dar tuo metu turėtų būti šalia. Pvz.: būsimos sužadėtinės mama, brolis, galbūt visa šeima, galbūt tik tėtis..

Trečia - kur tą daryti. Tinka viskas - namai, restoranas, ...

Ketvirta - sugalvoti ką kalbėti. Vieni tiesiog iš karto pokalbio metu viską nukreipia į sužadėtuvių temą, pasako už ką myli savo merginą ir paprašo rankos. Kiti - kalba kažką daugiau. Aš - papasakojau savo gyvenimo istoriją, kaip atradau savo būsimą sužadėtinę, kodėl ji mane žavi ir tada paprašiau rankos. O jei kažką domina konkretūs žodžiai - galima rasti internete. Žmonės iki smulkių detalių viską buvo nupasakoję.

Penkta - detalės. Jei šitame pokalbyje bus ir uošvenė - galbūt verta jai atnešti gėlių? Galbūt verta kurpinėje turėti šampano, kad sekmės atveju jį ištraukti ir pakelti taurę, o nesėkmės - išgerti pačiam. Galbūt verta padaryti kokį nors įdomų foto albumą ir jį vartant pasakoti istoriją, kurios gale - būtų ištartas rankos prašymas? Viskas priklauso nuo vyro fantazijos.

Šešta - kas bus jei viskas sudegs ir įvyks labai blogai. Tiesiog - apmąstyti kaip reikės elgtis, ką sakyti ir ką toliau daryti. Pvz.: jei rankos prašoma uošvių namuose, tuomet nesėkmės atveju galima tiesiog atsiprašyti ( jei yra už ką ) ir išeiti. Restorane, ko gero, taip greit to padaryti neišeis, nes reikės susimokėti arba bus kitų kliūčių.

Apibendrintai - aš siūlau prašyti rankos. Tikiu, jog kad ir kiek gali būti kieta uošvio širdis - vis tiek šis gestas parodo pagarbą ir dėmesį. Ir nuo pasakytos kalbos gali daug kas priklausyti. O dėl požiūrio, jog tai yra senamadiška - velniop visas nuomones. Yra atvejų, kuomet tėvas nesutinka, tačiau vyras vis tiek veda jo durką ir tiek. Ir pasaulis nesugriūna. Ir čia ne vyro kaltė, ne vyro problema. Jis parodė gražų gestą, o jei uošvis jo deramai nepriima - nemalonu, tačiau reikia eiti tolyn ir nesigraužti dėl šio įvykio.

Esu kažką girdėjęs apie sužadėtuvių palaiminimą. Kas tai?

Pats ilgą laiką nežinojau, tačiau Bažnyčioje yra speciali sužadėtuvių ceremonija, kurios metu palaiminamas sužadėtuvių procesas. Tai nėra kažkokios iškilmingos apeigos, tai nėra kažkokia šventė, į kurią reikia susikviesti gimines, draugus, fotografą, užpirkti vaišes ir pan. Tiesiog - jei būsimi jaunavedžiai nori, kad kunigas palaimintų jų sužadėtuves - galima iš anksto nuėjus į Banžnyčią pasiteirauti ar koks nors kunigas galėtų tą atlikti.
Ceremonija trunka iki 20 minučių, yra labai graži ir intymi ( jei sužadėtiniai neprisikviečia svečių ). Mes su žmona turėjome šią ceremoniją vieni visoje koplyčioje ir tai buvo labai geras sprendimas, nes sužadėtuvės yra labai intymus ir jausmingas procesas, kurio centras - tik sužadėtinis ir sužadėtinė.
Taip pat, laikoma gražiu gestu, jei jaunieji palieka Bažynčiai kokią nors auką, kad ir 20 €. Vis tik kunigas skiria savo laisvą laiką bei pastangas, kad sukurtų ir jaukią atmosferą, ir kad pati ceremonija būtų kiek įmanoma jausmingesnė.

Viskas atlikta. Kas toliau?

Toliau pasiruošimas santuokai. Ir jis vertas atskiro straipsnio apie tai, kuo turėtų apsiimti vyras.
Aš pats padariau keletą didelių klaidų, kurių, jei galėčiau, tikrai nekartočiau, todėl kažkada apie jas bus atskiras straipsnis.

Pabaigai noriu dar kartą pasakyti, kad santuokos prasmė ir vaisiai yra labai dideli. Ir labai klysta tie, kurie mano, kad po santuokos niekas nepasikeičia. Manau, kad net jei ir vyras su moterimi kartu gyvena, turi bendrą sąskaitą, mylisi, augina vaiką, pasiima paskolą būstui - vis tiek lieka bent jau tas jausmas, kad tai yra tavo žmona / vyras. Tas jausmas egzistuoja. Ir aš, savo ruožtu, siūlyčiau nebandyti visų santuokos vaisių paragauti dar prieš santuoką. Nesimylėti keletą metų, kad būtų aišku, ar nepabos, neplanuoti būsto pirkimo, negyventi kartu 10 metų, kad pamatyti ar „sugyveni“, nes kuomet gyvenama dėl patikrinimo - visuomet galvoje turima išsiskyrimo sąlyga. Pradės erzinti - išsiskirsim ir tiek. Sveikoje santuokoje viskas sukasi kitaip. Ten ieškoma kompromiso. Ten interesas yra gyventi dėl vienas kito, kad kuo daugiau metų būtų galima sveikai gyventi kartu, o ne gyventi tol, kol pabos. O pabos tikrai. Tad čia tik minčių ir nusiteikimo dalykas. Ir nors atsakomybės apsiėmimas yra sudėtingas ir nepatogus - jis prasmingas. Vis tik per atsakomybę mes, vyrai, būname tikrais vyrais. Ne per patogumų keitimą, bet per sąvojo „taip“ tęstinumą.
Panašūs įrašai

Kodėl kompiuteriniai žaidimai nesiderina su vyriškumu?
Kompiuteriniai žaidimai. Aš tikrai įtariu, kad beveik visi vaikinai, kurie vaikystėj / paauglystėj turėjo kompiuterį ( šiaip, net ir tie, ku ...
Kiek kainuoja pasižeminti balsą?
Šiandien panagrinėsiu balso temą. Temą, kuri retai kada būna aptarinėjama. Balsas - dalykas, kurį turime, į kurį retai atkreipiame dėmesį ( ...
Skaityta 807 kartų.        
Komentarai



Ringailė
Tikrai didžiuojuosi, jog turiu patį nuostabiausią vyrą pasaulyje!
2018-01-26 09:10:02
Vyriskumas.eu kūrėjas
Jei ne Tu - net negalėčiau gvildenti šios temos. Jei ne santuoka - neturėčiau įkvėpimo tokiam straipsniui :)
Ačiū už palaikymą!!!
2018-01-26 09:29:35
Prenumeratos
Patiko straipsnis? Privertė susimąstyti? Galbūt norėtum greitai sužinoti kada bus parašytas naujas straipsnis? Tuomet įrašyk čia savo el. pašto adresą ir tave naujienos pasieks iš karto!